Ruduo pas mus atsėlina per sąmanas. Natiurmortas

Kur: Vilniaus Rotušė

Kas: „Sostinės klubo“ vakaras

Kada: 2013 m. spalio 8 d.

Ima ir ateina toks metas, kai baltos žvakės tampa… per baltos. „Per ryšku, per puošnu, per grakštu – nes jau taip norisi jaukumo, šiltumo, apsikabinimo“, – degtukas dekoratorės Audronės rankoje brūkšteli sendintą vašką. Sidabro žvakidė nusišypso.

Ruduo – derliaus, gausos, gėrybių metas. Kaip koks persilepinęs Barokas, jis nugriūna ant aukso staltiesės vijokliais ir raudonais klevo lapais. Šie apraizgo pačios Jolantos sendaikčių turguje kažkur Olandijoje rastus krištolo stikliukus ir grafiną. Jame – vyšnių trauktinė. Tokią moka padaryti ir Dalius. Nes jau kas kas, bet vyšnių sodas jo žemėje tai žino, kad yra ponia Prabanga ir ponas Perteklius. Kažin, koks grafas kokioje puotoje jau burnelę iš šio stiklelio darė?

O žmonės, šių vaišių verti, susirenka brandūs. Todėl ir stalas – pagal juos: subrandintas, išlauktas, nerėkiantis. Moliūgų ar baravykų paštetai, silkutė su grybais, jautienos liežuvis su krienais. Jei svečiui dar pasirodytų, kad dar mažai čia lietuviškos didybės, tai gaspadorius tuoj pasiūlys – šilto midaus su obuolių sultimis ir degantį šerno kumpį su topinambų tyre. Visas daržoves ir vaisius patys užauginom – primins. „Tikra tiesa“, – paliudija minkštai sau aukso puodelyje prigulus slyva. Tik kaip jos atsikąsti? Tuoj syvai pradės varvėti.

Kad viskas čia jau taip sodriai ir per sočiai nebūtų, tai kai žvakių šviesą pakeis žvaigždės, tada pasimatys ir stiklo butelaičiai, tyliai visą vakarą sau (po antienos su karamelizuotu ananasu ir elnienos su raudonųjų serbentų drebučiu vėrinukais) tupėję, lėkštutes vaidinę. „Kažkas skaidraus ir netikėto kiekviename natiurmorte praverčia. Didingiausioje muzikoje skaidrų varpelį visada išgirsi“, – nusišypso Audronė.

Balta ranka švelniai pakels prie lūpų tirštą kaip meilė „Damų kavą“, o elegantiškas ponas, pajutęs naminio „Medaus“ torto saldumą, užsimerks – taip viskas pasakiška.